Menu Close

Straipsniai

Mokytojų profesinis perdegimas: kaip išvengti ir kaip padėti
Visą pasaulį netikėtai užklupusi COVID-19 pandemija ypatingai paveikė ir pakeitė mokytojų kasdienybę, įnešdama į ir taip streso ir emocinės įtampos kupiną darbą dar daugiau streso, neapibrėžtumo ir atsakomybės. Šiuo metu beveik visos ugdymo įstaigos dirba nuotoliniu būdu, tačiau dar visai neseniai šių įstaigų darbuotojai dirbo įprastiniu būdu nujausdami, kad situacija bet kada gali pasikeisti. Lygiai taip pat dabar, dirbant nuotoliniu būdu, bet kada gali būti priimtas sprendimas, lemsiantis, kad kai kurie pedagogai turės grįžti prie darbo kontaktiniu ar pusiau kontaktiniu būdu. Taigi gyvenama santykinai didelėje nežinomybėje ir neapibrėžtume. Pasak mokslininkų, mokytojai ypatingai linkę patirti profesinį perdegimą. O dabartinės gyvenimo aplinkybės, kai COVID-19 virusas, vaizdžiai tariant, tvyro ore, tik dar labiau padidina šią riziką.

Pirmoje šio straipsnio dalyje buvo išsamiai aptartas ir pristatytas profesinio perdegimo konstruktas – kas tai yra, kokios priežastys gali jį sukelti bei kokias pasekmes jis turi tiek pačiam asmeniui, tiek aplinkiniams (nuoroda į pirmą dalį: https://trakuppt.lt/index.php/14-tarnybos-naujienos/173-dirbti-mokytoju-siauciant-covid-19-pandemijai-profesinio-perdegimo-rizika). Šioje, antroje, dalyje labiau susitelksime ties pagalba šią būklę patiriantiems mokytojams.
Trumpai prisiminkime, kaip apibrėžiamas profesinis perdegimas. Tai emocinis išsekimas, kylantis dėl tarpasmeninės sąveikos sukelto streso. Žmonės, kurių profesija yra susijusi su rūpinimusi kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų išteklius ir tampa mažiau atsparūs stresui. Užsitęsus šiai būsenai galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas. Taigi profesinį perdegimą sukelia ne stresas apskritai, o stresas, kylantis dėl ilgalaikio ir įtempto bendravimo darbe. Kai profesinį perdegimą patiria mokytojas, tai daro tiesioginę neigiamą įtaką tiek mokiniams, tiek visai mokyklai, todėl labai svarbu kuo anksčiau pastebėti, jog mokytojas yra perdegęs ir jam padėti. Dar geriau, jeigu šios būklės pavyktų išvengti. Taigi toliau tekste apžvelgsime patarimus, kaip išvengti profesinio perdegimo.
Nors profesinis perdegimas yra gana plačiai paplitęs visuomenėje šiuo metu, bet gera žinia yra ta, kad galime padaryti kelis dalykus, kad jaustumėmes geriau ir patirtume mažiau streso. Taigi:
1. Nelyginkime savęs su bendradarbiais. Tai išties sunkiai įgyvendinamas, bet labai svarbus žingsnis. Šiais laikais sudėtinga nelyginti savęs su kitais, kai netgi socialinėse medijose gali stebėti bendradarbius, jų tobulus gyvenimus, o kai kurie viešina ir savo pasiekimus, darbus. Kai kuriems mokytojams sunku įsivaizduoti, kaip kai kurie kiti mokytojai puikiai atrodo, turi gražias šeimas, bet tuo pačiu dar spėja sukurti nuostabias pamokas ar kitokį turinį, kuriais pasidalina ir internetinėje erdvėje. Kyla klausimas – kaip jie viską spėja, kai tuo metu jums vos vos pavyksta rasti balansą tarp šeimos ir darbo. Bet prieš ilgai galvojant ir ieškant atsakymo į šį ar panašius klausimus, atkreipkite dėmesį, kad vieno mokslinio tyrimo rezultatai atskleidė ryšį tarp naudojimosi Facebook ir depresijos bei žemo savęs vertinimo. Norint jaustis laimingam, reikia nustoti lyginti save su kitais. Atkreipkite dėmesį į tai, kas jums gaunasi geriausiai. Dažniau priminkite sau, kad stengiatės atlikti savo darbą kaip galima geriau ir to visiškai pakanka.
2. Skirkite laiko sau. Mokytojai būna tokie užsiėmę besirūpindami kitais, jog pamiršta apie save. Nemažai mokytojo laisvo laiko būna skiriama galvojant ar planuojant veiklą su mokiniais. Tuomet nukenčia mokytojo asmeninis gyvenimas. Norint būti laimingu mokytoju, teks skirti laiko tik sau. Tai galima įgyvendinti po truputį ir pradėti nuo karto per savaitę, kada užsiimama sau malonia veikla. Galbūt seniai norėjote pradėti sportuoti ar išeiti pasivaikščioti su draugu į parką, būtų labai naudinga nuo dabar atrasti tam laiko.
3. Sumažinkite savo lūkesčius. Mokytojai dažnai būna orientuoti į aukštus pasiekimus, turi labai aukštus lūkesčius. Jeigu pamoka nepavyksta, labai graužiamasi. Šią pamoką reiktų priimti kaip galimybę pasimokyti iš klaidų. Juk mokote mokinius, kad jie turėtų pasimokyti iš savo klaidų. Šis patarimas galioja ir jums patiems. Meskit iš galvos mintį, kad kiekviena pamoka turi būti ideali. Ir jeigu ji tokia nėra ar viskas nevyksta taip, kaip planavote, priimkite tai kaip pamoką.
4. Išmokite pasakyti ,,Ne”. Jums reikia išmokti pajausti, kada esat apsiėmę pakankamai darbų bei atsakomybių ir dar daugiau padaryti jau bus jums tiesiog per daug. Kuo daugiau darbų apsikrausite, tuo mažiau laiko kiekvienam iš šių darbų atlikti turėsite, taigi, tikėtina, tuos darbus atliksite prasčiau.
5. Mokyklos reikalus palikite mokykloje. Tai sudėtingiausias dalykas daugumai mokytojų, bet gali ypatingai padėti, jei pradedate jaustis emociškai išsekę. Jei tik įmanoma, stenkitės visus darbus atlikti būnant mokykloje. Gali tekti ateiti į mokyklą truputį anksčiau ar išeiti
kiek vėliau nei esat įpratę, bet bus labai naudinga grįžus namo pilnai atsiriboti ir negalvoti apie darbą.
6. Šypsokitės. Yra toks angliškas posakis, kurio pagrindinė mintis – jog galima pirma imituoti, vaidinti, o po kurio laiko tai tampa realybe (angl. Fake it until you make it). Taigi reikia imituoti, kad jautiesi ir esi laimingas, kol, galiausiai, tokiu ir tapsi. Kiekvieną kartą, kai jausitės liūdnai, prisiminkite šį posakį ir nusišypsokite. Jeigu iš pradžių nepavyksta, įsijunkite linksmą, nuotaiką keliančią dainą (pavyzdžiui, Pharrell Williams ,,Happy”). Kai jūs būsite laimingas, tai bus laimingi ir jūsų mokiniai.
7. Gražiai atrodykite. Kiekvieną kartą, kai aplanko prastesnė nuotaika, apsirenkite mėgstamiausius savo drabužius. Pasipuošus nejučia pradedi jaustis geriau. Mokytojai beveik visą dieną darbe stovi, todėl dažniausiai renkasi apsirengti tiesiog patogiai. Tačiau pasipuošus, gražiai atrodant žmogus jaučiasi labiau pasitikintis savimi, laimingesnis. Taigi, jeigu norėtumėt staigaus nuotaikos pakilimo, apsirenkite labiausiai patinkančius drabužius ir jausitės geriau.
Taigi, jeigu norite būti laimingu mokytoju, nustokite save lyginti su kitais, atraskite laiko sau ir tuo metu užsiimkite sau maloniais dalykais, negraužkite savęs, jei pamoka nepavyko taip, kaip tikėjotės, o tiesiog apsirenkite gražiai ir nusišypsokite!
Mokyklos administracijos darbuotojai taip pat gali prisidėti prie profesinio perdegimo prevencijos:
• Užtikrinkite, kad kiekvienas mokytojas kasdien turėtų pertrauką nuo darbų. Jeigu pastebite, jog kažkuris mokytojas vis pervargsta, išleiskite pasiilsėti. Laisvadienis suteikia galimybę atsistatyti, atsigauti.
• Jeigu skiriamas ypatingai didelis dėmesys pasiekimams, pažymiams vietoj pačio mokymosi, tai gali paveikti mokytojus, kurie turi aukštus lūkesčius. Geriausia labiau dėmesį kreipti į mokinių padarytą pažangą, progresą.
• Mokytojai gana dažnai labiau linkę pastebėti dalykus, kurie jiems nepavyko. Atkreipkite dėmesį ir įsiminkite situacijas, kai mokytojas puikiai atliko savo darbą bei priminkite jam tai tuomet, kai kažkas nepasisekė. Taip pat galima parašyti trumpą elektroninį laiškelį – pasidžiaugti mokytojo pažanga ar pasiekimu. Tai irgi padės mokytojui pasijusti vertinamam.
• Įvertinkite kiekvieno mokytojo galimybių ribas ir neduokite daugiau atsakomybių nei jis geba įvykdyti.
• Užtikrinkite, kad jūsų darbovietėje būtų palankiai ir palaikančiai žiūrima į psichinės sveikatos problemas. Tai labai svarbu, nes moksliniai tyrimai rodo, kad mažiausiai trečdalis darbuotojų stengiasi nuslėpti psichinės sveikatos problemas, nes ši sritis yra stigmatizuojama darbovietėje.
• Atsiminkite, kad profesinis perdegimas atsiranda ir dėl priežasčių, susijusių su darboviete. Tai nėra vien dėl mokytojo asmenybės ypatumų kylanti problema kaip dažnai yra manoma. Taip, kai kurie mokytojai yra labiau pasiduodantys stresui, tačiau visos kaltės suvertimas šiam mokytojui problemos neišspręs, jeigu profesinis perdegimas yra susijęs ir su darboviete.
• Įsidėmėkite priežastis dėl ko kyla profesinis perdegimas. Tuomet galėsite sumažinti jų neigiamą poveikį. Ne viskam reikalingi finansiniai ištekliai. Kartais užtenka paskatinti sklandesnį darbuotojų bendradarbiavimą, įgyvendinti efektyvesnio mokymo strategijas ar paskatinti mokytojus aiškiai apsibrėžti darbo ir asmeninio gyvenimo ribas.
• Supažindinkite mokytojus, kokie ženklai gali rodyti, kad žmogus patiria profesinį perdegimą ir kaip elgtis, pastebėjus tokį žmogų.
• Suplanuokite mokyklos darbuotojų bendras veiklas, šventes. Nors mokytojai kasdien būna drauge su savo mokiniais, tačiau dirbant šį darbą gana dažnai jaučiamasi vienišai (ypač dirbant pirmais ar antrais metais). Kai mokytojai kartu praleidžia laiką, turi galimybę vienas kitam išsipasakoti, pasidalinti mintimis ir jausmais, tuomet pamato, kad ne jie vieni susiduria su įvairiais sunkumais darbe.
• Dažnai neseniai pradėję dirbti mokytojai yra labiau linkę patirti profesinį perdegimą. Galima jiems paskirti po mentorių, daugiau patirties turintį kitą mokytoją. Moksliniuose tyrimuose nustatyta, kad tai atneša dvigubą naudą – sumažina naujojo mokytojo nerimą ir stresą bei sumažina tikimybę, kad žmogus išeis iš darbo.
Atkreipkite dėmesį į bendradarbius, kuriems pasireiškia žemiau nurodyti požymiai. Gali būti, jog jie patiria profesinį perdegimą, jeigu:
• Nebekreipiama dėmesio į discipliną klasėje.
• Sumažėjo keliami reikalavimai sau ir mokiniams.
• Prastai pasiruošiama pamokoms.
• Neigiamas požiūris į mokyklą ir mokinius tampa vis stipresnis.
• Mokytojas neturi artimo bendradarbio, su kuriuo galėtų pasikalbėti.
• Darbas tapo nuobodus.
• Stokojama fizinės ir emocinės energijos.
• Nesistengiama suprasti mokinių ir jų situacijos.
• Jaučiamas nerimas dėl ėjimo į darbą.
• Jaučiamasi per daug apsikrovus darbais.
Jeigu visgi kenčiate nuo profesinio perdegimo, labai svarbu sau tai aiškiai įsivardinti ir pripažinti. Pagalba gali būti dviejų krypčių:
1. Pagalba, kurią sau gali suteikti pats žmogus (savipagalba). Žmogus turi būti susipažinęs su įtampos, streso, profesinio perdegimo pasireiškimo požymiais, gebėti juos identifikuoti. Taip pat svarbu, kad būtumėte įvaldęs savireguliacijos metodus, kurie padėtų valdyti patiriamą stresą, įtampą ir kitas nemalonias būsenas (pvz., meditacija, atsipalaidavimas (angl. relaxation)).
2. Pagalba, kurią gali suteikti profesionalas (psichologas, psichoterapeutas). Ši pagalba reikalinga, jei žmogus nėra įvaldęs savireguliacijos metodų, mažai žino apie profesinio perdegimo požymius arba jeigu savipagalba nesuteikia teigiamo efekto.
Profesinį perdegimą patiriantis žmogus yra kaip žvakė, kuri kažkada skaisčiai spindėjo, vėliau pradėjo mirgėti ir galiausiai užgeso. Šiuo sudėtingu COVID-19 pandemijos metu, kai vis dar gyvename nežinomybėje, kai ugdymo įstaigos tai dirba beveik įprastu režimu, tai vėl dalinai ar pusiau pavedamos dirbti nuotoliniu būdu, išvengti streso darbe beveik neįmanoma, o tai padidina profesinio perdegimo atsiradimo riziką. Mokytojai, pasirūpinkite ir savo poreikiais, atraskite darbo ir asmeninio gyvenimo balansą, pakankamai pailsėkite! Tuomet jūs jausitės geriau, o taip pat ir jūsų mokiniai pasieks geresnių rezultatų.
Trakų rajono savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė
Austė Idaitė

Dirbti mokytoju siaučiant COVID-19 pandemijai: profesinio perdegimo rizika

 

 

                      Dauguma darbuotojų Lietuvoje dirba aštuonias valandas per dieną. Pasibaigus darbo dienai, jie ramiai grįžta namo, nusiauna batus, užkanda, įsijungia mėgstamą televizijos laidą ir atsipalaiduoja, pailsi. Galbūt kai kurie išveda šunį pasivaikščioti, prasmingai leidžia laiką su vaikais ar susitinka su draugais.

                      Bet jeigu tu esi mokytojas, greičiausiai laikas po darbo klostosi kiek kitaip – dar kelios valandžiukės padirbėti po darbo gana įprasta, ar ne? Galbūt reikia pasiruošti pamokoms, perskaityti mokinių rašto darbus. Galbūt reikia suorganizuoti tėvų susirinkimą ar paskambinti mokinio tėvams. O galbūt teko ir ateiti anksčiau į darbą, kad viską suspėtumėt pasiruošti. Deja, bet beveik neįmanoma sutikti mokytojo, kuris dirbtų tiksliai tik tiek, kiek jam numatyta darbo valandų – kuris nepratęstų darbo grįžęs namo, kuris neateitų į mokyklą anksčiau ir/arba neišeitų iš jos vėliau.

                      Darbo laiko neapibrėžtumas tėra vienas iš daugelio iššūkių, su kuriais susiduria mokytojai. Visuomenė suvokia mokytoją kaip savo ateities vedlį, nuo kurio priklauso augančios kartos ugdymo kokybė. Šiuolaikiniame, atrodo, nuolat besikeičiančiame pasaulyje mokytojas, turėdamas tokią svarbią pareigą, yra priverstas keistis taip sparčiai, kaip keičiasi švietimo aplinka. Pavyzdžiui, mokytojas turi gebėti naudotis informacinėmis technologijomis, taip pat prisitaikyti prie gana dažnų švietimo sistemos reformų. Jis taip pat susiduria su tiesiogine konkurencija darbe, nes šiuo metu vyrauja tokia darbo filosofija. Ir, žinoma, jis turi būti savarankiška, edukacinėje veikloje save kūrybiškai atskleidžianti asmenybė.

                      O kur dar visam pasauliui nauja patirtimi tapusi COVID-19 pandemija, kuri ypatingai paveikė mokytojų darbą ir, galima sakyti, per vieną dieną pakeitė jį iš pagrindų, Taip staigiai atsiradęs poreikis dirbti nuotoliniu būdu įnešė daug sumaišties ir streso bei dar labiau prailgino darbo laiką. Nerimą kėlė tokie klausimai: kaip aiškiai išaiškinti pamokos temą net negalint pažiūrėti vaikams į akis; kaip išlaikyti mokinių dėmesį ir pastebėti, jei kuriam nors iš jų dėmesys nukrypo į šalį; kaip ugdyti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius mokinius ir pan. Iš kitos pusės, mokytojams visuomet buvo įprasta dirbti gyvai su klase, o pandemijos metu teko didžąją darbo laiko dalį praleisti prie kompiuterio.

                      Taigi tiek pandemijos metu, tiek ir gyvenant įprastu ritmu mokytojo darbas reikalauja ypatingai daug intelektualinių, emocinių, o kartais ir fizinių išteklių, yra dažnai analizuojamas, vertinami jo rezultatai. O tai kelia emocinę įtampą ir mokytojas gali patirti profesinį perdegimą. Užsienio mokslininkai tyrimais nustatė, kad mokytojo profesija yra neatsiejama nuo profesinio perdegimo ir netgi įvardijo ją kaip labiausiai pažeidžiamą lyginant su kitomis profesijomis. Lietuvių mokslininkai taip pat tyrinėja šį psichologinį konstruktą bei nurodo, jog jis yra paplitęs ir Lietuvos pedagogų bendruomenėje.

                      Mokslininėje literatūroje profesinio perdegimo sąvoka pirmą kartą paminėta 1974 m. psichologo Herbert Freudenberger. Jis pastebėjo, kad ypač atsidavę ir pareigingi darbuotojai dažnai pavargsta, praranda pusiausvyrą, ima neigiamai ir ciniškai vertinti savo darbą ir klientus, tampa nervingi, irzlūs. Šią psichinę žmonių būklę jis siejo su profesijomis, kurioms būdingas artimas ir ilgalaikis bendravimas su klientais. Psichologijos žodynas profesinį perdegimą apibūdina kaip stiprų nerimą, atsirandantį dėl pervargimo darbe. Viena žinomiausių šio konstrukto tyrinėtojų profesorė Christina Maslach jį apibrėžia kaip emocinį išsekimą, kylantį dėl tarpasmeninės sąveikos sukelto streso. Žmonės, kurių profesija yra susijusi su rūpinimusi kitais, per tam tikrą laiką išnaudoja savo teigiamų emocijų išteklius, jie tampa mažiau atsparūs stresui. Užsitęsus šiai būsenai galimas visiškas fizinių jėgų ir psichikos išsekimas. Taigi profesinį perdegimą sukelia ne stresas apskritai, o stresas, kylantis dėl ilgalaikio ir įtempto bendravimo darbe.

                      Mokslininkai profesinį perdegimą supranta kaip daugiamatį reiškinį, kuris apima tris dimensijas – tai emocinis išsekimas, depersonalizacija ir žemų asmeninių pasiekimų jausmas. Aptarsime kiekvieną iš jų išsamiau.

                      Emocinis išsekimas laikomas pagrindiniu profesinio perdegimo komponentu. Asmuo išeikvoja savo emocinius išteklius. Jis jaučia fizinį ir psichinį išsekimą, kuris pasireiškia nuovargiu, energijos stoka, jaučiamas dirglumas, frustracijos būsena, negebama vykdyti iškeltų reikalavimų. Žmogui tiesiog trūksta jėgų ir energijos imtis naujos veiklos ar bendrauti su kitais žmonėmis.

                      Depersonalizacija apibūdinama kaip emocinis atsitraukimas, cinizmas, distancijos nuo kitų sukūrimas. Tuomet santykiai su kitais tampa formalūs, beasmeniai. Tai neigiamas, abejingas, ciniškas požiūris į darbą, pareigas, bendradarbius, klientus. Manoma, kad asmuo taip reaguoja siekdamas tarsi apsisaugoti nuo nusivylimo ir išsekimo.

                      Žemų asmeninių pasiekimų jausmui būdingas kompetentingumo jausmo praradimas, neefektyvumo jausmas, taip pat sustiprėja nepasitenkinimo ir nepasitikėjimo jausmai, negatyviau vertinamas darbas, suabejojama savo gebėjimu sėkmingai atlikti darbo užduotis. Sumažėja darbuotojo produktyvumas, jis jaučiasi neefektyvus ir nenaudingas bei pradeda manyti, kad jo įnašas į darbovietės veiklą tampa nebesvarbus.

                      Diskutuojama, kokiu eiliškumu šios trys dimensijos pasireiškia. Mokslininkų manymu, pirmiausiai pasireiškia emocinis išsekimas. Po kurio laiko pasireiškia antroji dimensija, nes emociškai išsekęs žmogus pradeda šalintis kitų žmonių, tampa ciniškas, formalus. Ir, galiausiai, asmuo vis labiau nusivilia tuo, ką daro, nėra patenkintas darbo organizavimu ir pan. Emocinis išsekimas yra pirminė ir pagrindinė profesinio perdegimo dimensija, o paskui išsivysto du negatyvūs požiūriai – vienas nukreiptas į kitus (depersonalizacija), kitas į save (žemų asmeninių pasiekimų jausmas).

                      Nesprendžiama ši problema gali brangiai kainuoti ne tik pačiam darbuotojui, bet taip pat ir jo bendradarbiams, darbovietei, klientams ir visai visuomenei. Profesinį perdegimą patiriančio darbuotojo veikla tampa paviršutiniška, sumažėja asmens profesinė motyvacija, jis gali pratrūkti ir užsipulti bendradarbius ar klientus, pradėti piktnaudžiauti psichiką aktyvinančiomis medžiagomis ar tiesiog išeiti iš darbo. Taip pat gali suprastėti jo sveikata (pvz., atsirasti nemiga, raumenų ir kaulų skausmas, migrena, virškinimo problemos ir kt.).

                      Kai profesinį perdegimą patiria mokytojas, tai daro tiesioginę įtaką tiek mokiniams, tiek visai mokyklai. Mokiniai ir mokykla gali netekti labai gero mokytojo, jeigu jis išeina iš darbo. Kitiems mokytojams tenka pavaduoti išėjusįjį iki kol bus įdarbintas kitas žmogus, taip dar labiau padidėja kitų mokytojų darbo krūvis. Ugdymo įstaigos gali susidurti su sunkumais greitai rasti tinkamą naują darbuotoją, nes šiuo metu ypač jaučiamas profesiškai stiprių mokytojų trūkumas. Jeigu perdegęs mokytojas dirba toliau, tai neigiamai paveikia mokinius, nes, labai tikėtina, toks mokytojas nedirba geriausiai kaip galėtų. Perdegę mokytojai yra mažiau efektyvūs darbuotojai, jie turi prastesnius santykius su mokiniais, todėl, tikėtina, jų mokinių akademiniai ir socialiniai pasiekimai bus prastesni. Taigi profesinis perdegimas nėra tik paprastas pavargimo jausmas ar įprastinis stresas, kurį tam tikru mastu patiria beveik visi mokytojai. Perdegimas gali sukelti sunkios formos depresiją, stiprų nerimą ar kitaip sutrikdyti psichinę asmens sveikatą, o prasta savijauta taip pat paveikia ir aplinkinius (mokinius, bendradarbius). Todėl labai svarbu suprasti, kodėl profesinis perdegimas gali atsirasti.

                      Ankstyvuosiuose moksliniuose tyrimuose pagrindine mokytojo profesinio perdegimo priežastimi laikytas tik darbo krūvis. Vėliau pastebėta, kad toks požiūris yra per siauras, todėl pradėti platesni, įvairesnius mokytojų aplinkos aspektus analizuojantys, tyrimai. Jie leido geriau suprasti šį psichologinį konstruktą ir jo atsiradimo priežastis. Nustatyta, kad šias priežastis galima suskirstyti į dvi kategorijas – tai individualios ir organizacinės.

                      Individualios profesinio perdegimo priežastys susijusios su asmeninėmis savybėmis. Tai demografinės asmens charakteristikos (pvz., amžius, lytis, šeiminė padėtis, išsilavinimas), asmeninės savybės (pvz., ištvermė, savigarba, reakcija į stresą ir gebėjimas spręsti problemas) bei požiūris į darbą (pvz., lūkesčiai, atsakomybės jausmas). Pastebėta, kad perdegti labiau linkę darboholikai, idealistai, didelių ambicijų ar reikalavimų sau turintys asmenys. Taip pat tie darbuotojai, kurie linkę save kaltinti dėl įvairių nesėkmių arba prisiimantys daugiau įsipareigojimų ar atsakomybių darbe. Silpnesnis ištvermingumas bei žemesnė savigarba irgi susijusi su profesinio perdegimo atsiradimu. Mokslinėje literatūroje nurodoma, kad profesinis perdegimas dažnai pasireiškia 3 – 10 metų darbo stažą turintiems darbuotojams. Tuo tarpu įvertinus ikimokyklinio ugdymo pedagogų profesinio perdegimo raišką jų karjeros raidos kontekste Lietuvoje nustatyta, kad perdegimo požymius, ypač emocinį išsekimą, asmenys pajunta apie 35 – 40 gyvenimo metus (po 10 – 15 darbo metų).

                      Organizacinės profesinio perdegimo priežastys atsiranda dėl organizacinių ypatumų. Mokslininkai išskyrė šešias pagrindines su darbo aplinka susijusias priežastis, skatinančias profesinio perdegimo atsiradimą. Tai:

  1. Darbo krūvis. Jis turi reikšmingą ryšį su profesiniu perdegimu, ypač su emociniu išsekimu. Dideliu darbo krūviu dirbantys darbuotojai, siekiantys daug padaryti ir neturintys tam pakankamai laiko, kuriems trūksta laiko visiškai atsigauti nuo aukštus reikalavimus keliančio darbo, negaunantys pakankamai paramos, pamažu išeikvoja savo vidinius išteklius. Mokytojos žodžiai, puikiai iliustruojantys situaciją: ,,Aš visuomet esu viskam pasiruošusi. Kai ateinu į mokyklą, mokiniai jau laukia manęs prie durų. Ir visą dieną mane atakuoja vaikai ir jų tėvai, kažko vis norintys iš manęs… Mano protas negali pailsėti. Net miegant nepailsiu”. Prie šios priežasties priskiriami ne tik ilgos darbo valandos ir viršvalandžiai, t. y. kiekybinė darbo apkrova, bet taip pat ir kokybinė darbo apkrova, kai darbuotojui trūksta gebėjimų ar polinkio pasirinktam darbui atlikti.
  2. Kompetencija ir galimybės. Asmuo patiria stresą, jeigu jo turimos kompetencijos ir galimybės nesuderinami. Tai daro įtaką darbo efektyvumui, savirealizacijos sumažėjimui.
  3. Darbuotojui svarbu finansinis atlygis, jis tikisi atlyginimo ir priemokų, atitinkančių jo atliekamo darbo sunkumą bei kokybę. Ne mažiau svarbus ir socialinis atlygis. Jeigu darbuotojo sunkus darbas ignoruojamas, kitų (bendradarbių, vadovų, klientų) nėra įvertinamas, asmuo tai gali priimti ne tik kaip atlikto darbo nuvertinimą, bet kad ir nuvertinamas jis pats, t. y. darbą atlikęs žmogus. Ypatingai svarbu vadovų parama ir įvertinimas. Nepakankamas atlygis glaudžiai susijęs su darbo efektyvumo sumažėjimu, neigiamu požiūriu į darbovietę, kurioje dirbama, ir į jos vadovus.
  4. Bendruomenė. Darbovietės vidaus klimatas, koks darbuotojo požiūris į kolektyvą bei jo sugebėjimas bendrauti irgi yra svarbu. Profesinis perdegimas labiau būdingas tiems asmenims, kurie kolektyve jaučiasi nesaugiai, nesulaukia profesinės pagalbos, patarimų iš bendradarbių ar vadovo bei negali pasidalinti savo džiaugsmais, pasiekimais. Ypač žalingi įsisenėję ir neišspręsti konfliktai tarp bendradarbių ir vadovaujančių asmenų. Jie kelia nuolatinę frustraciją ir priešiškumo jausmą.
  5. Darbuotojai iš vadovų tikisi teisingų sprendimų, o ne orientuotų į asmeninę priviligijuotų asmenų naudą. Jeigu darbuotojai pajunta neteisybę dėl darbo krūvio, atlygio, lygių galimybių suteikimo, sprendimų priėmimo, tai sukelia emocinį stresą, pereinantį į išsekimą, skatina neigiamo požiūrio į darbą formavimąsi.
  6. Vertybės. Tai idealai, motyvacija, kurie paskatino asmenį dirbti būtent čia. Žmogus gali jaustis blogai, jei yra verčiamas daryti tai, kas jo nuomone, yra neetiška ir neatitinka jo vertybių.

                      Kyla klausimas, kas stipriau lemia profesinio perdegimo atsiradimą – ar veiksniai, susiję su pačiu asmeniu, ar su jo aplinka. Kiekvienas žmogus yra individualus ir skiriasi nuo kitų požiūriu, vertybėmis ir reakcija į vykstančius reiškinius. Taigi individualiai pasireiškia ir profesinis perdegimas: vienus labiau veikia individualūs veiksniai, susiję su asmenybės savybėmis, kitus – organizaciniai, susiję su darbo veiksniais. Taip pat manoma, kad perdegimas yra asmenybės ir darbo neatitikimo rezultatas. Kuo šis neatitikimas didesnis, tuo didesnė profesinio perdegimo susiformavimo tikimybė. Ypač ją stiprina neatitikimas tarp darbuotojui keliamų reikalavimų ir jo asmeninių išteklių, galimybių.

                      Šiuo sudėtingu COVID-19 pandemijos metu, kai vis dar gyvename nežinomybėje, kai mokykla ir vėl gali būti uždaryta ir nuotolinis darbas vėl tapti kasdienybe, išvengti streso darbe beveik neįmanoma, o tai padidina profesinio perdegimo atsiradimo riziką. Norint išvengti profesinio perdegimo, o jį patiriant – kuo sklandžiau įveikti, labai svarbu žinoti apie jį daugiau (kas tai yra, kokios atsiradimo priežastys ir pan.). Šiame tekste buvote supažindinti su šia informacija. Kitoje straipsnio dalyje aptarsime patarimus, kaip išvengti profesinio perdegimo – ką gali padaryti pats mokytojas, kad sau padėtų, bei ką gali padaryti ugdymo įstaigų administracijos darbuotojai. Taip pat, kokios pagalbos jums reikia, jeigu visgi jau dabar susiduriate su šia grėsminga būsena.

 

Trakų rajono savivaldybės pedagoginės psichologinės tarnybos psichologė

Austė Idaitė

 

_________________________________________________________________________________________________________________________________

 

Vaiko kalbos raida kūdikystėje

Turbūt daugelis tėvelių yra girdėję pasakymų iš aplinkinių, ypač vyresnio amžiaus žmonių, kad ką tik gimę kūdikiai  dažniausiai tik miega ir valgo. Tačiau tėveliams nereikėtų pamiršti, kad vaikų kalbos mokymasis prasideda daug anksčiau, nei vaikai pradeda tarti pirmuosius žodelius ar garsus. Vaikai dažniausiai išmoksta kalbėti įvairiose situacijose bendraudami su suaugusiais žmonėmis, žaisdami ir stebėdami savo vyresnius brolius ar seseris. Pirmiausia kartojami nesudėtingi, trumpi žodeliai, vėliau pradeda žodžius jungti į sakinukus, ir pagaliau atsiranda sąvokos. Sėkmingai vaiko kalbos raidai  svarbūs ne tik normaliai išsivystę kalbos mechanizmai, centrinės nervų sistemos branda, bet ir saugi, palanki kalbos vystymuisi aplinka.

Pirmieji vaiko gyvenimo metai arba kūdikystės laikotarpis

1 mėnuo. Naujagimis reaguoja į įvairaus stiprumo garsinius dirgiklius: po stipraus garso naujagimis gali mirkčioti, krūpčioti, po vidutinio pasikeičia kvėpavimas, pulsas. Naujagimio verksmas, kūno judesiai yra reakcija į neigiamus išorinius ar vidinius dirgiklius. Pamažu naujagimio verksmas keičiasi, įgauna skirtingų intonacijų, kurias mamos nesunkiai atpažįsta ir geba atspėti verksmo priežastį (skausmas, alkis ir pan.).

2 – 3 mėnuo. Aktyvesnis suaugusiojo ir vaiko bendravimas prasideda antrą gyvenimo mėnesį ir yra vadinamas emociniu bendravimu, kuris išlieka visą ankstyvąją vaikystę. Tai švelnūs prisilietimai, paglostymai, kūdikio šypsena, tariami garsai. Dviejų mėnesių kūdikis skiria ties juo pasilenkusį žmogų. Trečią mėnesį pasirodo pirmieji sąlyginiai refleksai. Naujagimis gali nustatyti garso kryptį ir pasukti galvą į garso sklidimo vietą. Kalbinamas mamos ar kitų šeimos narių pradeda krykštauti, šypsotis, aktyviau judinti kojytes ir rankytes. Pažįsta artimųjų balsus, adekvačiai reaguoja į intonaciją. Antrojo mėnesio pabaigoje, trečiojo mėnesio pradžioje naujagimiai pradeda čiauškėti, t.y. tarti nutrūkstamus garsus.

4 – 6 mėnuo. Vaiko „kalboje“ garsų daugėja. Nuo ketvirtojo mėnesio kūdikiai pradeda aktyviau čiauškėti, guguoti, tarti tęsiamus garsus: aaa, ba, agu, gu-gu ir pan. Dažniausiai čiauškėjimas laikomas garsinės kalbos pradžia. Kartu su čiauškėjimu atsiranda vaiko gebėjimas mėgdžioti. Ketvirtą ir penktą mėnesį čiauškėjime pastebimi atviri balsiai a-u-i ir uždari priebalsiai, pirmieji skiemenys: au, ai, eu. 5 – 6 mėnesių vaiko klausa gerai išsivysčiusi, todėl jis vis geriau diferencijuoja aplinkos garsus, balso intonacijas, netgi žodžius ir jų junginius. Šiuo laikotarpiu vaikas turėtų suprasti dažnai vartojamus žodžius artimiausioje aplinkoje, tariamus įprastine intonacija (mama, katė ir pan.).

6 – 10 mėnuo. Antrame pusmetyje kūdikis mokosi suprasti kalbą. Prasideda nepilnas kalbinis bendravimas, nes kalba tik saugusysis, o vaikas atsako mimika, o vėliau – gestu arba veiksmu. Pažindamas vis daugiau daiktų ir girdėdamas jų pavadinimus vaikai ima sieti daiktus su žodžiais.  Nuo 7 mėnesių vaikai pradeda mėgdžioti motinos tariamus garsus. Vėliau, mėgdžiodami suaugusiuosius, mažyliai taria naujus, nevartotus garsų junginius.  6 – 7 mėnesių vaikas čiauškėdamas vis dažniau pradeda tarti gimtosios kalbos garsus. Šiuo laikotarpiu įtvirtinami nuolat girdimi garsai, todėl svarbų vaidmenį atlieka klausos analizatorius. Vieni garsai lengviau skiriami iš klausos, kiti lengviau tariami. Vaikas kas mėnesį balsių ir priebalsių taria vis daugiau. Perėjimą nuo vienokio tipo garsų prie kitokių lemia anatominiai pakitimai (priekinių kandžių atsiradimas), kūno padėties pakitimas (vaikas ne tik guli, bet ir sėdi), kalbos organų judesių pakitimas (pradeda kramtyti kietą maistą).

10 – 12 mėnuo. Prasideda pasiruošimas prasmingam kalbėjimui. Pamažu nuo čiauškėjimo pereinama prie pirmųjų prasmingai tariamų garsažodžių ir žodžių. Konkrečiam daiktui pavadinti ar veiksmui įvardinti vaikai pradeda tarti vienskiemenius žodžius, garsų junginius, žodžių santrumpas. Dažniausi žodžiai būna – „mama“, „tete“, „baba“, garsažodžiai „au – au“, „miau – miau“, „mū – mū“, imituojantys šuniuko lojimą, katytės miaukimą, karvės mūkimą. Vaikai supranta ir veiksmu atsako į savo vardą, vykdo paprastus nurodymus.

Patarimai tėvams kaip skatinti kūdikio kalbinį aktyvumą

Svarbu klausytis vaiko tariamų garsų, skiemenų ir kuo dažniau kalbinti jį, nepamirštant švelnių apkabinimų ir prisilietimų, akių kontakto.

Dainuoti arba niūniuoti vaikiškas daineles, lopšines ar tiesiog švelnias melodijas. Dainavimą derinti su judesiais, keisti balso intonacijas, tempą.

Nuolat kalbėti su vaiku apie jį supančią aplinką, šeimos narius, vienu metu rodant ir aiškiai tariant konkretaus daikto, žaislo pavadinimą, šeimos nario vardą, įvardyti atliekamus veiksmus. Svarbu, kad žodžiai būtų tariami aiškiai, lėtai, o vaikas matytų lūpų judesius, prašyti vaiko pakartoti (pamėgdžioti) judesius ir žodžius.

Kartu su vaiku skaityti knygeles, kuriose vaizduojami įvairūs žinomi objektai, gyvūnai. Aptarti knygučių iliustracijas, mokyti versti knygutės lapus. Vaikui galima pasiūlyti įvairias muzikines (aplinkos, gyvūnų) garsus skleidžiančias knygutes.

Leisti vaikams tyrinėti, liesti, imti, laikyti įvairius daiktus, atlikti su šiais daiktais pasikartojančius veiksmus, paprašyti paduoti, paimti, įdėti, išimti daiktą.

Žaisti su įvairiausiais žaislais, su vaiko pirštukais, kojytėmis, rankytėmis kartu dainuojant daineles (Viru viru košę, Katu katu katutes),  žaisti mėgdžiojimo, lavinamuosius žaidimus.

Parengė: logopedė Ieva Jakonienė

Šaltiniai:

Garšvienė, A., Ivoškuvienė, R. (1993). Logopedija. Kaunas: Šviesa.

Denikytė, S., Mamonienė, Z., Musteikienė (2010). Saulutė. Šiauliai: Lucilijus.

Juškuvienė, R., Luneckienė, A., Palačionienė, L., Petrilionienė, B. (2008). Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių kalbos ir elgesio sutrikimų, ugdymas. Vilnius.

 

 

_________________________________________________________________________________________________________________________________

 

 

 

Vaiko adaptacija darželyje. Ką svarbu žinoti tėvams?

 

Praėjus gražiam vasaros laikotarpiui, daugumą tėvelių apima nerimas. Daugiausia nerimo patiria tėvai, kurie savo vaiką pirmą kartą leidžia į darželį. Natūralu, kad nauja pradžia ir pokyčiai visuomet žmogui atneša sumaištį ir nežinomybę. Patirtis rodo, kad vaiko adaptacijos sėkmė priklauso nuo tėvų motyvacijos ir savijautos. Taigi, kaip pasiruošti šiam laikotarpiui? Ką daryti jam prasidėjus? Kaip palengvinti situaciją, kai kyla sunkumai?

Pirmas žingsnis – apsispręsti lankyti darželį. Jeigu tėvai yra ryžtingai nusprendę, kad vaikutis jau pakankamai didelis pradėti naują gyvenimo etapą ir gali eiti į bendraamžių būrį, socializuotis,  ieškoti draugų, mokytis spręsti problemas bei atsiskirti nuo mamos, tuomet vaikui įveikti šį etapą bus lengviau. Kartais būna, kad tėvai nebūna apsisprendę, o galvoja, leis vaiką į ugdymo įstaigą ir žiūrės, kaip seksis. Jeigu vaikui patiks – tuomet lankys darželį, o jeigu nepatiks – nelankys dar kurį laikotarpį. Šiuo atveju yra pavojus, kad antras bandymas gali būti dar sudėtingesnis, nes vaikas jau turės „neigiamos“ patirties apie darželį ir tuomet dar labiau protestuos. Todėl šiuo atveju – tėvų motyvacija yra svarbu.

Antras žingsnis – pozityvus nusiteikimas. Tenka matyti, kaip mamos ašaroja už grupės durų arba su nerimo pilnomis akimis lydi vaiką į darželį. Reikėtų nepamiršti, kad vaikai labai jaučia tėvų emocijas ir netgi jas perima. Todėl, jeigu tėvai labai nerimauja, vaikai tą pajaus ir taip pat „užsikrės“ šia emocija. Galima bandyti įsivaizduoti tėvus vaiko akimis. Juk jam tėvai atrodo visagaliai ir visažiniai, toks mažas vaikas šventai jais tiki. Ir staiga pamato, kad šie visagaliai tėveliai ima ir išsigąsta arba verkia prie darželio durų, tai koks siaubas tai turėtų būti?! Žinoma, tada ir vaikui darosi baisu.

Trečias žingsnis – susipažinimas su įstaiga bei pedagogais. Rekomenduojama susirinkti kuo daugiau informacijos apie darželį, susipažinti su aplinka bei personalu. Savo grupės pedagogui papasakoti kuo daugiau apie savo vaiką, kad būtų lengviau dirbti. Būtinai reikia pasakyti, jeigu vaikas turi kažkokių sunkumų. Patirtis rodo, kad tėveliai dažnai nutyli tokius dalykus. Tėvams rekomenduojama papasakoti auklėtojams, kaip jie tvarkosi su kylančiais sunkumais arba įtemptomis situacijomis.

Ketvirtas žingsnis – pagalba vaikui. Atėję pokyčiai natūraliai kelia nerimą vaikui. Atsiskyrimas nuo mamos bei išėjimas iš namų aplinkos vaikui gali būti emociškai sunku. Tėvai turėtų tai suprasti ir pasiruošti šiam laikotarpiui. Reikėtų išlikti ramiems, pozityviai nusiteikusiems ir paguosti vaiką, jeigu iškyla poreikis. Jokiu būdu neišsigąsti vaiko ašarų ir nedrausti jam išlieti jausmų. Paskui šie jausmai gali užsibūti ir reikštis per fiziologinius procesus. Rekomenduojama paėmus vaiką iš darželio būtinai parodyti dėmesį, pasakyti, kad myli ir pasiilgo. Tokiu būdu vaikas jausis svarbus ir brangus. Nes didžiausia baimė vaikui gali būti, kad tėvai paliks jį darželyje visam laikui. Todėl negalima gąsdinti vaiko palikimu arba atidavimu kitiems, nes vaikas nežino, ką iš tikrųjų tėvai galvoja.

Adaptacijos laikas kiekvienam vaikui yra individualus. Jeigu vaikas prisitaiko naujoje aplinkoje per 2 – 3 savaites, tai yra laikoma, kad adaptacija lengva. Vidutiniškai adaptacija gali trukti pora mėnesių, o jeigu užsitęsia šešis mėnesius ir ilgiau, verta susimąstyti apie pagalbą vaikui. Gal jis iš tiesų dar per mažas šiam gyvenimo etapui.

Reikėtų nepamiršti, kad adaptacijos periodas praeis, o tėvų rodomas pavyzdys, kaip tvarkytis sunkiose situacijose liks vaiko atmintyje.

 

Psichologė Asta Jakonienė

Skip to content