Vaiko kalbos raida kūdikystėje

Turbūt daugelis tėvelių yra girdėję pasakymų iš aplinkinių, ypač vyresnio amžiaus žmonių, kad ką tik gimę kūdikiai  dažniausiai tik miega ir valgo. Tačiau tėveliams nereikėtų pamiršti, kad vaikų kalbos mokymasis prasideda daug anksčiau, nei vaikai pradeda tarti pirmuosius žodelius ar garsus. Vaikai dažniausiai išmoksta kalbėti įvairiose situacijose bendraudami su suaugusiais žmonėmis, žaisdami ir stebėdami savo vyresnius brolius ar seseris. Pirmiausia kartojami nesudėtingi, trumpi žodeliai, vėliau pradeda žodžius jungti į sakinukus, ir pagaliau atsiranda sąvokos. Sėkmingai vaiko kalbos raidai  svarbūs ne tik normaliai išsivystę kalbos mechanizmai, centrinės nervų sistemos branda, bet ir saugi, palanki kalbos vystymuisi aplinka.

Pirmieji vaiko gyvenimo metai arba kūdikystės laikotarpis

1 mėnuo. Naujagimis reaguoja į įvairaus stiprumo garsinius dirgiklius: po stipraus garso naujagimis gali mirkčioti, krūpčioti, po vidutinio pasikeičia kvėpavimas, pulsas. Naujagimio verksmas, kūno judesiai yra reakcija į neigiamus išorinius ar vidinius dirgiklius. Pamažu naujagimio verksmas keičiasi, įgauna skirtingų intonacijų, kurias mamos nesunkiai atpažįsta ir geba atspėti verksmo priežastį (skausmas, alkis ir pan.).

2 - 3 mėnuo. Aktyvesnis suaugusiojo ir vaiko bendravimas prasideda antrą gyvenimo mėnesį ir yra vadinamas emociniu bendravimu, kuris išlieka visą ankstyvąją vaikystę. Tai švelnūs prisilietimai, paglostymai, kūdikio šypsena, tariami garsai. Dviejų mėnesių kūdikis skiria ties juo pasilenkusį žmogų. Trečią mėnesį pasirodo pirmieji sąlyginiai refleksai. Naujagimis gali nustatyti garso kryptį ir pasukti galvą į garso sklidimo vietą. Kalbinamas mamos ar kitų šeimos narių pradeda krykštauti, šypsotis, aktyviau judinti kojytes ir rankytes. Pažįsta artimųjų balsus, adekvačiai reaguoja į intonaciją. Antrojo mėnesio pabaigoje, trečiojo mėnesio pradžioje naujagimiai pradeda čiauškėti, t.y. tarti nutrūkstamus garsus.

4 - 6 mėnuo. Vaiko „kalboje“ garsų daugėja. Nuo ketvirtojo mėnesio kūdikiai pradeda aktyviau čiauškėti, guguoti, tarti tęsiamus garsus: aaa, ba, agu, gu-gu ir pan. Dažniausiai čiauškėjimas laikomas garsinės kalbos pradžia. Kartu su čiauškėjimu atsiranda vaiko gebėjimas mėgdžioti. Ketvirtą ir penktą mėnesį čiauškėjime pastebimi atviri balsiai a-u-i ir uždari priebalsiai, pirmieji skiemenys: au, ai, eu. 5 – 6 mėnesių vaiko klausa gerai išsivysčiusi, todėl jis vis geriau diferencijuoja aplinkos garsus, balso intonacijas, netgi žodžius ir jų junginius. Šiuo laikotarpiu vaikas turėtų suprasti dažnai vartojamus žodžius artimiausioje aplinkoje, tariamus įprastine intonacija (mama, katė ir pan.).

6 - 10 mėnuo. Antrame pusmetyje kūdikis mokosi suprasti kalbą. Prasideda nepilnas kalbinis bendravimas, nes kalba tik saugusysis, o vaikas atsako mimika, o vėliau – gestu arba veiksmu. Pažindamas vis daugiau daiktų ir girdėdamas jų pavadinimus vaikai ima sieti daiktus su žodžiais.  Nuo 7 mėnesių vaikai pradeda mėgdžioti motinos tariamus garsus. Vėliau, mėgdžiodami suaugusiuosius, mažyliai taria naujus, nevartotus garsų junginius.  6 – 7 mėnesių vaikas čiauškėdamas vis dažniau pradeda tarti gimtosios kalbos garsus. Šiuo laikotarpiu įtvirtinami nuolat girdimi garsai, todėl svarbų vaidmenį atlieka klausos analizatorius. Vieni garsai lengviau skiriami iš klausos, kiti lengviau tariami. Vaikas kas mėnesį balsių ir priebalsių taria vis daugiau. Perėjimą nuo vienokio tipo garsų prie kitokių lemia anatominiai pakitimai (priekinių kandžių atsiradimas), kūno padėties pakitimas (vaikas ne tik guli, bet ir sėdi), kalbos organų judesių pakitimas (pradeda kramtyti kietą maistą).

10 - 12 mėnuo. Prasideda pasiruošimas prasmingam kalbėjimui. Pamažu nuo čiauškėjimo pereinama prie pirmųjų prasmingai tariamų garsažodžių ir žodžių. Konkrečiam daiktui pavadinti ar veiksmui įvardinti vaikai pradeda tarti vienskiemenius žodžius, garsų junginius, žodžių santrumpas. Dažniausi žodžiai būna - „mama“, „tete“, „baba“, garsažodžiai „au - au“, „miau - miau“, „mū - mū“, imituojantys šuniuko lojimą, katytės miaukimą, karvės mūkimą. Vaikai supranta ir veiksmu atsako į savo vardą, vykdo paprastus nurodymus.

Patarimai tėvams kaip skatinti kūdikio kalbinį aktyvumą

Svarbu klausytis vaiko tariamų garsų, skiemenų ir kuo dažniau kalbinti jį, nepamirštant švelnių apkabinimų ir prisilietimų, akių kontakto.

Dainuoti arba niūniuoti vaikiškas daineles, lopšines ar tiesiog švelnias melodijas. Dainavimą derinti su judesiais, keisti balso intonacijas, tempą.

Nuolat kalbėti su vaiku apie jį supančią aplinką, šeimos narius, vienu metu rodant ir aiškiai tariant konkretaus daikto, žaislo pavadinimą, šeimos nario vardą, įvardyti atliekamus veiksmus. Svarbu, kad žodžiai būtų tariami aiškiai, lėtai, o vaikas matytų lūpų judesius, prašyti vaiko pakartoti (pamėgdžioti) judesius ir žodžius.

Kartu su vaiku skaityti knygeles, kuriose vaizduojami įvairūs žinomi objektai, gyvūnai. Aptarti knygučių iliustracijas, mokyti versti knygutės lapus. Vaikui galima pasiūlyti įvairias muzikines (aplinkos, gyvūnų) garsus skleidžiančias knygutes.

Leisti vaikams tyrinėti, liesti, imti, laikyti įvairius daiktus, atlikti su šiais daiktais pasikartojančius veiksmus, paprašyti paduoti, paimti, įdėti, išimti daiktą.

Žaisti su įvairiausiais žaislais, su vaiko pirštukais, kojytėmis, rankytėmis kartu dainuojant daineles (Viru viru košę, Katu katu katutes),  žaisti mėgdžiojimo, lavinamuosius žaidimus.

Parengė: logopedė Ieva Jakonienė

Šaltiniai:

Garšvienė, A., Ivoškuvienė, R. (1993). Logopedija. Kaunas: Šviesa.

Denikytė, S., Mamonienė, Z., Musteikienė (2010). Saulutė. Šiauliai: Lucilijus.

Juškuvienė, R., Luneckienė, A., Palačionienė, L., Petrilionienė, B. (2008). Ikimokyklinio amžiaus vaikų, turinčių kalbos ir elgesio sutrikimų, ugdymas. Vilnius.

 

 

_________________________________________________________________________________________________________________________________

 

 

 

Vaiko adaptacija darželyje. Ką svarbu žinoti tėvams?

 

Praėjus gražiam vasaros laikotarpiui, daugumą tėvelių apima nerimas. Daugiausia nerimo patiria tėvai, kurie savo vaiką pirmą kartą leidžia į darželį. Natūralu, kad nauja pradžia ir pokyčiai visuomet žmogui atneša sumaištį ir nežinomybę. Patirtis rodo, kad vaiko adaptacijos sėkmė priklauso nuo tėvų motyvacijos ir savijautos. Taigi, kaip pasiruošti šiam laikotarpiui? Ką daryti jam prasidėjus? Kaip palengvinti situaciją, kai kyla sunkumai?

Pirmas žingsnis – apsispręsti lankyti darželį. Jeigu tėvai yra ryžtingai nusprendę, kad vaikutis jau pakankamai didelis pradėti naują gyvenimo etapą ir gali eiti į bendraamžių būrį, socializuotis,  ieškoti draugų, mokytis spręsti problemas bei atsiskirti nuo mamos, tuomet vaikui įveikti šį etapą bus lengviau. Kartais būna, kad tėvai nebūna apsisprendę, o galvoja, leis vaiką į ugdymo įstaigą ir žiūrės, kaip seksis. Jeigu vaikui patiks – tuomet lankys darželį, o jeigu nepatiks – nelankys dar kurį laikotarpį. Šiuo atveju yra pavojus, kad antras bandymas gali būti dar sudėtingesnis, nes vaikas jau turės „neigiamos“ patirties apie darželį ir tuomet dar labiau protestuos. Todėl šiuo atveju – tėvų motyvacija yra svarbu.

Antras žingsnis – pozityvus nusiteikimas. Tenka matyti, kaip mamos ašaroja už grupės durų arba su nerimo pilnomis akimis lydi vaiką į darželį. Reikėtų nepamiršti, kad vaikai labai jaučia tėvų emocijas ir netgi jas perima. Todėl, jeigu tėvai labai nerimauja, vaikai tą pajaus ir taip pat „užsikrės“ šia emocija. Galima bandyti įsivaizduoti tėvus vaiko akimis. Juk jam tėvai atrodo visagaliai ir visažiniai, toks mažas vaikas šventai jais tiki. Ir staiga pamato, kad šie visagaliai tėveliai ima ir išsigąsta arba verkia prie darželio durų, tai koks siaubas tai turėtų būti?! Žinoma, tada ir vaikui darosi baisu.

Trečias žingsnis – susipažinimas su įstaiga bei pedagogais. Rekomenduojama susirinkti kuo daugiau informacijos apie darželį, susipažinti su aplinka bei personalu. Savo grupės pedagogui papasakoti kuo daugiau apie savo vaiką, kad būtų lengviau dirbti. Būtinai reikia pasakyti, jeigu vaikas turi kažkokių sunkumų. Patirtis rodo, kad tėveliai dažnai nutyli tokius dalykus. Tėvams rekomenduojama papasakoti auklėtojams, kaip jie tvarkosi su kylančiais sunkumais arba įtemptomis situacijomis.

Ketvirtas žingsnis – pagalba vaikui. Atėję pokyčiai natūraliai kelia nerimą vaikui. Atsiskyrimas nuo mamos bei išėjimas iš namų aplinkos vaikui gali būti emociškai sunku. Tėvai turėtų tai suprasti ir pasiruošti šiam laikotarpiui. Reikėtų išlikti ramiems, pozityviai nusiteikusiems ir paguosti vaiką, jeigu iškyla poreikis. Jokiu būdu neišsigąsti vaiko ašarų ir nedrausti jam išlieti jausmų. Paskui šie jausmai gali užsibūti ir reikštis per fiziologinius procesus. Rekomenduojama paėmus vaiką iš darželio būtinai parodyti dėmesį, pasakyti, kad myli ir pasiilgo. Tokiu būdu vaikas jausis svarbus ir brangus. Nes didžiausia baimė vaikui gali būti, kad tėvai paliks jį darželyje visam laikui. Todėl negalima gąsdinti vaiko palikimu arba atidavimu kitiems, nes vaikas nežino, ką iš tikrųjų tėvai galvoja.

Adaptacijos laikas kiekvienam vaikui yra individualus. Jeigu vaikas prisitaiko naujoje aplinkoje per 2 – 3 savaites, tai yra laikoma, kad adaptacija lengva. Vidutiniškai adaptacija gali trukti pora mėnesių, o jeigu užsitęsia šešis mėnesius ir ilgiau, verta susimąstyti apie pagalbą vaikui. Gal jis iš tiesų dar per mažas šiam gyvenimo etapui.

Reikėtų nepamiršti, kad adaptacijos periodas praeis, o tėvų rodomas pavyzdys, kaip tvarkytis sunkiose situacijose liks vaiko atmintyje.

 

Psichologė Asta Jakonienė