Vaikai elektroninių patyčių pinklėse

Lietuvoje kasmet kovo mėnesį "Vaikų linija" su partneriais inicijuoja akciją prieš patyčias. Visos ugdymo įstaigos yra kviečiamos jungtis ir savo bendruomenės nariams aktyviai diegti neigiamą požiūrį į patyčias. Visi norime gyventi saugioje ir priimančioje bendruomenėje.

Ugdymuisi persikėlus į elektroninę erdvę atsirado didesnė grėsmė vaikams susidurti su elektroninėmis patyčiomis. Visą dieną vaikai palikti savarankiškam buvimui interneto platybėse gali susidurti su įvairiomis grėsmėmis. O dažnas vaikas apie patirtus sunkumus nedrįsta papasakoti suaugusiems. Todėl iki tėvų ir pedagogų informacija ne visada atkeliauja. Kaip tik dėl to ypatingai svarbu šviesti vaikus bei diegti jiems tinkamas bendravimo vertybes bei skatinti jausti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus. Dauguma suaugusiųjų vis dar tiki mitu, kad patirti sunkumai vaiką grūdina ir paruošia tikram gyvenimui. Šiame posakyje yra dalis tiesos, tačiau tai visiškai negalioja kalbant apie patyčias. Nes patirtos patyčios griauna vaiko savivertę, pasitikėjimą savimi, sukelia liūdesį, pyktį, gėdą, kaltę ir beviltiškumą. Vaikas pasijaučia silpnas, nereikalingas, netinkamas ir menkavertis. Kaip vaikas su tokiais jausmais gali kažko siekti gyvenime, tvarkytis su iššūkiais bei nesėkmėmis?

Vaikų linija ir kampanija „Be patyčių“ pateikia rekomendacijas suaugusiems, kaip prisidėti prie patyčių stabdymo:

Mokytojau, padėdamas kitiems - nepamiršk savęs!

Mokytojo darbas reikalauja ypatingai daug intelektualinių, emocinių, o kartais ir fizinių išteklių; jis yra dažnai analizuojamas, įdėmiai vertinami jo rezultatai. Pasak mokslininkų, šios profesijos atstovams yra didelė tikimybė patirti profesinį perdegimą, savo darbe jie dažnai patiria stresą. Visuomenė jau metus gyvena karantino sąlygomis dėl kilusios COVID-19 pandemijos, dėl to mokytojams teko dar didesnis emocinis krūvis tiek patiems prisitaikyti gyventi naujomis aplinkybėmis, tiek gebėti efektyviai dirbti ir pasiekti neprastesnių rezultatų ugdant įvairaus amžiaus mokinius. Kaip, gyvenant ir dirbant tokiomis įtemptomis sąlygomis, išlikti sveikam ir nepasiduoti stresui?

Sensorinė aplinka! -1

Vaikų neurologės-socialinės pediatrės, Vilniaus universiteto lektorės Laimos Mikulėnaitės

įžvalgos apie sensorinių kambarių naudą asmenims su autizmo spektro ar kitais raidos sutrikimais. I dalis.

 Šaltinis: https://www.slaugivita.com/straipsniai/

            

Sensorinė aplinka!

Jei tu man pasakysi – aš pamiršiu.

Jei tu man parodysi – galbūt aš atsiminsiu.

Jei tu mane įtrauksi į veiklas – aš suprasiu…

Per pojūčius mes pažįstame pasaulį. Ką tik gimęs naujagimis akimis stebi savo mamą, girdėdamas jos kalbą,  uosdamas jos kvapą, jusdamas motinos pieno skonį. Mamos prisilietimai, glaudimas prie savęs stimuliuoja taktilinę, vestibulinę, proprioceptinę sistemas. Vaikui augant pojūčių jis gauna daugiau ir įvairesnių, žaisdamas mokosi kaip juos suprasti, prie jų prisitaikyti.

Pojūčius mes gauname iš aštuonių sensorinių sistemų. Pastaruoju metu išskirta aštuntoji, vidaus organų  sensorinė sistema-interocepcija, nuo kurios funkcionavimo didele dalimi priklauso mūsų savijauta, savireguliacija, nuotaika. Pagrindinės sensorinės sistemos, turinčios didžiausią įtaką normaliai vaiko raidai,  yra lytėjimo, vestibulinė ir proprioceptinė. Būtent šios trys sistemos pirmiausia padeda suprasti savo kūną: jo proporcijas, santykį vienos kūno dalies su kita, kūno dalių judėjimą.  Susiformuoja “kūno suvokimo žemėlapis”, dėka kurio sugebame tinkamai judėti, atlikti veiklas, išmokstame sudėtingų įgūdžių.

Visa jutiminė informacija, kurią gauname, yra integruojama centrinėje nervų sistemoje. Būtent smegenyse mes suvokiame ką matome, girdime, liečiame. Mes sugebame ne tik priimti iš jutimų ateinančią informaciją, bet ją analizuoti,  išrinkti svarbiausią,  tinkamai ir adekvačiai į ją atsakyti. Šio proceso metu mūsų gaunami  dirgikliai yra moduliuojami, t. y. per stiprių dirgiklių poveikis sumažinamas, silpnų – padidinamas, išskiriami pagrindiniai stimulai, kurie tuo momentu mums yra reikšmingi. Žmogus sėdėdamas net labai triukšmingoje aplinkoje, kur groja muzika, garsiai kalba žmonės, loja  šunys, gali pats dalyvauti pokalbyje su priešais sėdinčiu asmeniu. Smegenys filtruoja informaciją, nepriima mums nereikšmingos ir fokusuojasi į svarbų mums pokalbį. Nuo sensorinių sistemų analizavimo ir integracijos procesų priklauso žmogaus savireguliacija, suvokimas, mąstymas, kalba, mokymasis, elgesys, netgi laimė.

Ar jums kada nors kilo klausimai apie atrodo tokius paprastus dalykus, kaip žmonių elgesio įvairovė, skirtingus gyvenimo būdus ir pan.? Kodėl mes esame tokie nepanašūs vienas į kitą ir skirtingai reaguojame į daugelį dalykų? Kodėl mes didelę dalį veiklų atliekame vienu ar kitu būdu? Kaip vaikas išmoksta  judėti, atlikti sudėtingas veiklas,  pvz.: užsirišti batų raištelius, savarankiškai pavalgyti, rašyti? 

Mokytojų profesinis perdegimas: kaip išvengti ir kaip padėti

Mokytojų profesinis perdegimas: kaip išvengti ir kaip padėti                                                            

Visą pasaulį netikėtai užklupusi COVID-19 pandemija ypatingai paveikė ir pakeitė mokytojų kasdienybę, įnešdama į ir taip streso ir emocinės įtampos kupiną darbą dar daugiau streso, neapibrėžtumo ir atsakomybės. Šiuo metu beveik visos ugdymo įstaigos dirba nuotoliniu būdu, tačiau dar visai neseniai šių įstaigų darbuotojai dirbo įprastiniu būdu nujausdami, kad situacija bet kada gali pasikeisti. Lygiai taip pat dabar, dirbant nuotoliniu būdu, bet kada gali būti priimtas sprendimas, lemsiantis, kad kai kurie pedagogai turės grįžti prie darbo kontaktiniu ar pusiau kontaktiniu būdu. Taigi gyvenama santykinai didelėje nežinomybėje ir neapibrėžtume. Pasak mokslininkų, mokytojai ypatingai linkę patirti profesinį perdegimą. O dabartinės gyvenimo aplinkybės, kai COVID-19 virusas, vaizdžiai tariant, tvyro ore, tik dar labiau padidina šią riziką.               

Dirbti mokytoju siaučiant COVID-19 pandemijai: profesinio perdegimo rizika

Dirbti mokytoju siaučiant COVID-19 pandemijai: profesinio perdegimo rizika

 

                      Dauguma darbuotojų Lietuvoje dirba aštuonias valandas per dieną. Pasibaigus darbo dienai, jie ramiai grįžta namo, nusiauna batus, užkanda, įsijungia mėgstamą televizijos laidą ir atsipalaiduoja, pailsi. Galbūt kai kurie išveda šunį pasivaikščioti, prasmingai leidžia laiką su vaikais ar susitinka su draugais.

                      Bet jeigu tu esi mokytojas, greičiausiai laikas po darbo klostosi kiek kitaip - dar kelios valandžiukės padirbėti po darbo gana įprasta, ar ne? Galbūt reikia pasiruošti pamokoms, perskaityti mokinių rašto darbus. Galbūt reikia suorganizuoti tėvų susirinkimą ar paskambinti mokinio tėvams. O galbūt teko ir ateiti anksčiau į darbą, kad viską suspėtumėt pasiruošti. Deja, bet beveik neįmanoma sutikti mokytojo, kuris dirbtų tiksliai tik tiek, kiek jam numatyta darbo valandų - kuris nepratęstų darbo grįžęs namo, kuris neateitų į mokyklą anksčiau ir/arba neišeitų iš jos vėliau.

Pozityvios tėvystės patarimai

poztevyste

Psichologo rekomendacijos ir patarimai nerimui mažinti

 

Nerimas – nemaloni mūsų organizmo būsena, tarsi laukimas kažko nemalonaus, pavojaus. Dažniausiai nerimą gaubia suvokimas, kad gresia pavojus, kad esame nesaugūs ir pažeidžiami. Taip pat prie nemalonių pojūčių prisideda ir fiziologiniai nerimo simptomai: susierzinimas, įtampa, padidėjęs prakaitavimas, galvos svaigimas, padažnėjęs kvėpavimas, dažnesnis širdies plakimas. Kartas nuo karto nerimą jaučia kiekvienas iš mūsų. Šiuo metu, kai pasaulyje „karaliauja“ koronavirusas, kai šalyje yra paskelbtas karantinas, rekomenduojama pasilikti namuose, visos žiniasklaidos priemonės rašo vien tik apie koronaviruso grėsmes, nieko keisto, kad nerimą patiriame žymiai dažniau. Ir mūsų vaikai, su kuriais praleidžiame visą laiką, gali jausti nerimą. Tai ką gi galime šioje situacijoje daryti, kad sumažintumėme nerimą?

„Ar žinai, kad...“

Garsų tarimo sutrikimai (ar besitęsiantis šveplavimas vaikui sukakus 5–5,5 metų) rodo, kad vaikui reikalinga logopedinė pagalba.
Kiekvieni santykiai vaikui yra savitai reikšmingi ir iškelia emocinio gyvenimo užduočių – jos gali būti nelengvos, bet galiausiai išmoko įveikti sunkumus ir sėkmingai prisitaikyti socialiniame pasaulyje
Emocijos – neatskiriama mūsų vidinio pasaulio dalis, svarbus socialinio gyvenimo reguliatorius.
Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklose mokosi apie 10 procentų vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių.